1530 m. Kalėdos

Karalienė Kalėdoms atvyko į dvarą Grinviče. Ana senuosiuose mirusio kardinolo namuose irgi surengė kalėdinę puotą. Buvo vieša paslaptis, kad karalius, oficialiai papietavęs su karaliene, tyliai pasišalina ir karališka barža nusiyręs prie Vaitholo laiptų dar kartą vakarieniauja su Ana. Kartais drauge jis pasiimdavo keletą dvariškių, tarp jų ir mane, ir po vakarėlio smagiai, virš galvų žibant žvaigždėms, gerai apsikamšę nuo žvarbaus vėjo, mėnulio keliu plaukdavome namo.

Vėl tapau karalienės rūmų dama ir nustėrau pamačiusi, kaip ji pasikeitė. Kai Katerina pakeldavo galvą ir nusišypsodavo Henrikui, jos akys nebespindėdavo meile. Karalius atėmė iš jos džiaugsmą, ko gero, visam laikui. Katerina išsaugojo tylų orumą, vis dar pasitikėjo savimi, kaip Ispanijos princese ir Anglijos karaliene, bet daugiau niekad nešvytėjo kaip moteris, žinanti, jog vyras ją dievina.

Vieną dieną, ištiesę altoriaus drobulę nuo vienos židinio pusės iki kitos, mes kartu sėdėjome jos apartamentuose. Aš siuvinėjau mėlyną dangų, kuris vis dar buvo nebaigtas, o ji perėjo prie kitos spalvos, nors tai jai buvo nebūdinga. Pamaniau, jog karalienė tikrai jaučiasi išsekusi, jeigu metė nebaigtą darbą. Paprastai ji buvo atkakli moteris, kad ir kiek tai kainuotų.

— Šią vasarą matėte savo vaikus? — paklausė ji.

— Taip, jūsų didenybe, — atsakiau. — Katerina jau vilki ilgas sukneles, mokosi prancūzų ir lotynų kalbų, o Henrikas atsisveikino su garbanomis.

— Ar siųsite juos į dvarą Prancūzijoje?

Nepajėgiau užgniaužti nerimo.

— Ne, bent jau kol kas. Dar labai maži.

Karalienė nusišypsojo.

— Ledi Keri, žinote, kad svarbu ne kokie maži ir ne kokie brangūs. Jie turi išmokti savo pareigų. Kaip jūs, kaip aš.

Nulenkiau galvą.

— Žinau, kad jūsų teisybė, — tyliai atsakiau.

— Moteriai reikia išmokti savo pareigas, kad galėtų atlikti jas ir gyventi tame luome, kurį jai skyrė Viešpats, — ištarė karalienė. Supratau, kad ji galvoja apie mano seserį, nelikusią tame luome, kurį jai suteikė Dievas, bet išsiveržusią į šlovingas aukštumas dėl savo grožio, šmaikštumo ir atkaklumo.

Kažkas pasibeldė į duris. Ant slenksčio pasirodė vienas iš mano dėdės žmonių.

— Apelsinai dovanų nuo Norfolko grafienės, — pranešė jis. — Ir laiškelis.

Pakilau paimti dailų krepšį su tamsiai žaliuose lapuose suguldytais apelsinais. Jame radau voką, ant kurio viršaus buvo įspaustas mano dėdės antspaudas.

— Perskaitykite laiškelį, — paprašė karalienė. Padėjusi vaisius ant stalo, atplėšiau laišką ir garsiai perskaičiau: „Jūsų didenybe, gavusi statinę šviežių apelsinų iš jūsų gimtinės, drįsau atsiųsti jums pintinę dovanų kartu su savo linkėjimais.”

— Kaip malonu, — ramiai atsakė karalienė. — Malonėkite nunešti juos į mano miegamąjį, Mere. Ir mano vardu parašykite savo tetai, kad dėkoju už dovaną.

Pakilau ir nunešiau pintinę į jos kambarį. Prie durų buvo kilimėlis, į jį įsipainiojo mano kulniukas. Kai susverdėjau, norėdama atgauti pusiausvyrą, apelsinai pabiro ant grindų ir nuriedėjo į visas puses kaip marmuro rutuliukai. Tyliai paburnojusi šokau krauti atgal į pintinę, kol neatėjo karalienė ir nepamatė, kad nesugebu atlikti paprasčiausios užduoties.

Bet kai ką išvydau ir suakmenėjau. Pintinės dugne gulėjo mažytis popieriaus gumulėlis. Ištiesinau jį. Jis buvo prirašytas smulkių skaičiukų. Nė vieno žodžio. Šifruotas laiškelis.

Ilgai klūpėjau ant grindų prie išbirusių apelsinų. Iš lėto sudėjusi kaip buvo, pastačiau pintinę ant žemos dėžės. Netgi atsitraukiau atgal pasigėrėti jais ir kai ką pataisyti. Tada įsikišau raštelį į kišenę ir nuėjau į kambarį pas pačią mylimiausią pasaulyje moterį. Sėdėjau šalia, siuvinėjau jos paveikslą ir svarsčiau, kokia smilkstanti nelaimė slypi mano suknelės kišenėje ir ką man su ja daryti.

Pasirinkimo neturėjau. Nuo pradžios iki galo negalėjau rinktis. Buvau Boleinų mergina. Iš Hovardų giminės. Jeigu neisiu ranka rankon su šeima, būsiu niekas, neturėsiu pajamų išlaikyti savo vaikus, neturėsiu ateities ir apsaugos. Nunešiau raštelį į dėdės kambarį ir padėjau priešais ant stalo.

Hovardas perprato kodą per pusdienį. Žinutė nebuvo pernelyg užslaptinta. Tai tiesiog buvo padrąsinantis ispanų ambasadoriaus laiškelis, perduotas karalienei per mano tetą. Ne itin vykęs sąmokslas. Sąmokslas dykūmoje. Jis nereiškė nieko daugiau, kaip tik paguodą karalienei. O aš tapau tą paguodą atėmusiu įrankiu.

Kai pasklido žinia, kilo didelė sumaištis dėdės apartamentuose. Dėdė šaukė ant žmonos, kad ši yra karaliaus ir jo išdavikė, o kai karalius asmeniškai pareiškė nepasitenkinimą mano teta, aš grįžau pas karalienę. Katerina buvo savo kambaryje, žvelgė pro langą į apšerkšnijusį sodą. Dvariškiai, susisupę į šiltus kailius, traukė prie upės, kur laukė baržos, pasiruošusios nugabenti lankytojus į mano sesers dvarą. Tyloje ir vienatvėje stovinti karalienė lydėjo akimis: aplinkui besisukiojantį juokdarį, dainuojančius ir liutnia pritariančius muzikantus.

Kritau prieš ją ant kelių.

— Aš atidaviau grafienės raštelį dėdei, — prisipažinau. — Radau jį apelsinuose. Jeigu nebūtų pakliuvęs man į rankas, niekada nebūčiau ieškojusi. Nuolat jus išduodu, bet niekada savo noru.

Katerina dirstelėjo į nulenktą mano galvą, lyg tai nieko nereikštų.

— Nepažįstu nė vieno, kas elgtųsi kitaip, — pastebėjo ji. — Turėtumėte pulti ant kelių prieš Dievą, ne prieš mane, ledi Keri.

Aš likau klūpoti.

— Noriu jūsų atsiprašyti, — pasakiau. — Man lemta priklausyti šeimai, kurios interesai kertasi su jūsų. Jeigu būčiau jūsų rūmų dama kitais laikais, nereikėtų manimi abejoti.

— Jeigu nebūtumėte sugundoma, nesukluptumėte. Lyg nebūtų naudingiau išduoti mane, negu būti ištikimai. Eikite, Ledi Keri, nesate geresnė už savo seserį, gaudančią savo uodegą kaip žebenkštis ir nesidairančią į šonus. Žinau, niekas nesutrukdys Boleinams gauti to, ko nori. Kartais atrodo, kad Anos nesulaikys niekas, netgi mano mirtis. Ir žinau, kad jai padėsite, nors ir kaip mane mylite, kad ir kaip mylėjau jus, kai buvote jaunutė mergaitė. Stovėsite šalia, kad ir kur sesuo žengtų.

— Ji mano sesuo, — sušukau aistringai.

— O aš jūsų karalienė, — šaltai nukirto ji.

Ant kietų grindų gėlė kelius, bet nepajudėjau.

— Ana atėmė iš manęs sūnų, — tęsiau. — O karalius pildo visas jos užgaidas.

— Eikite, — pakartojo karalienė. — Netrukus baigsis Kalėdų linksmybės ir nesusitiksime iki Velykų. Netrukus popiežius priims sprendimą. Kai praneš karaliui, kad turi gerbti savo santuoką, tada jūsų sesuo imsis naujų veiksmų. Ko man laukti, kaip manote? Kaltinimo išdavyste? Užnuodytų pietų?

— Ji negalėtų, — sušnibždėjau.

— Ji taip ir padarys, — atšovė Katerina. — Ir jūs padėsite. Eikite, ledi Keri, nenoriu jūsų matyti iki Velykų.

Pakilusi pasitraukiau atbula prie durų, ant slenksčio žemai, kaip imperatorienei, nusilenkiau. Nepakėliau į ją veido, šlapio nuo ašarų. Nusilenkiau iš gėdos. Išėjau iš kambario, uždariau duris ir palikau ją vieną žiūrėti, kaip per žvarbų sodą pagerbti varžovės traukia kvatojantys dvariškiai.

Sodas buvo tylus, nes pusė dvariškių buvo išplaukę baržomis. Susigrūdau sušalusias rankas į kailiu pamuštas rankoves ir nuėjau paupiui nuleidusi galvą, nuo ašarų žvarbstančiais skuostais. Staiga priešais mane išdygo pora batų numintais kulnais.

Iš lėto pakėliau akis. Dailios kojos, jeigu vertintų moteris, šiltas švarkelis, ruda multino kepurė, besišypsantis veidas — Viljamas Stafordas.

— Neišvykote su dvaru aplankyti sesers? — paklausė net nepasisveikinęs.

— Ne, — atsiliepiau.

Įdėmiau pažvelgė į mano nunarintą veidą.

— Kaip vaikai? Ar viskas gerai?

— Taip, — atsakiau.

— Tai kas tuomet?

— Padariau negerą dalyką, — sukuždėjau primerkdama akis nuo saulės, atsispindinčios vandens paviršiuje, ir žiūrėdama į tolstančias baržas su dvariškiais.

Jis lūkuriavo.

— Sužinojau kai ką apie karalienę ir perdaviau savo dėdei.

— Jis irgi mano, kad tai blogai?

Nusijuokiau.

— O, ne. Kiek jį pažįstu, liko man skolingas.

— Slaptas grafienės raštelis, — iškart atspėjo jis. — Visi rūmai skamba. Jai uždrausta rodytis rūmuose, bet niekas nežino, kaip ji buvo susekta.

— Aš... — užsikirtau.

— Iš manęs niekas nesužinos. — Jis familiariai paėmė mano šaltą ranką ir pasikišęs po paranke nusivedė pasivaikščioti palei upę. Į mūsų veidus spigino saulė, plaštaka, įstrigusi tarp jo rankos ir kūno, pradėjo šilti.

— Kaip jūs būtumėte pasielgęs? — paklausiau. — Kad jau taip didžiuojatės esantis laisvas žmogus.

Stafordas nepasukdamas galvos patenkintas žvilgtelėjo į mane.

— Nedrįsau tikėtis, kad prisiminsite mūsų pašnekesį.

— Tai nieko nereiškia, — atsakiau nukaitusi.

— Žinoma, ne.

Jis pagalvojo.

— Manau, būčiau pasielgęs taip pat. Jeigu tas raštelis būtų buvęs nuo jos sūnėno, rengiančio užpuolimą, perskaityti būtų buvę labai svarbu.

Jis stabtelėjo prie rūmų sodo ribos.

— Gal atidarysime vartelius ir eisime toliau? — pasiūlė Stafordas. — Galėtume nueiti į kaimą ir išgerti alaus su skrudintais kaštonais.

— Ne. Šį vakarą turėsiu eiti pietauti, nors karalienė atleido mane iki Velykų.

Jis apsisuko ir ėjo greta manęs nieko nesakydamas, toliau spausdamas mano sušilusią ranką prie savęs.

— Paliksiu jus čia, — pasakė. — Ėjau į arklides, kai pamačiau jus. Mano arklys ėmė raišuoti, noriu įsitikinti, kad gerai uždėjo kompresą ant kanopos.

— Tikrai, net nežinau, ko gaišote dėl manęs, — šiek tiek provokuodama ištariau.

Jis pasižiūrėjo tiesiai į mane ir pamatė, kad man ima trūkti oro.

— O, man regis, jūs žinote, — ištarė iš lėto, — net atrodo, kad labai gerai numanote, kodėl sustojau.

— Pone Stafordai...

— Man taip nepatinka skysto tepalo kvapas, kuriuo tepa kanopas, — išbėrė Stafordas ir nusilenkęs dingo anksčiau, nei spėjau nusijuokti, paprieštarauti ar pripažinti, kad sugavo mane flirtuojančią tuomet, kai vyliausi pričiupti jį.